Vienas gražiausių pasaulio balsų – Asmik Grigorian – metų pabaigoje grįžta į Lietuvą ir su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (dirigentas Gintaras Rinkevičius) surengs naujametinį koncertą „Traviatos“ Kaune, kuriame dainuos drauge su savo mama, taip pat išskirtinio talento operos soliste, Irena Milkevičiūte.

Operos superžvaigždės į koncertą kviečia gruodžio 30 d. – Kaune, „Žalgirio“ arenoje

– Asmik, papasakokite, kokie tai bus koncertai?
– Solinius koncertus aš labai retai rengiu. Paprastai dainuoju operoje, spektakliuose. Solinis koncertas – retas ir labai išskirtinis dalykas.

– Koncertuose dainuosite drauge su mama. Kaip ji sureagavo į šią jūsų idėją?
– Parašiau mamai žinutę: nieko neplanuok gruodžio pabaigoje, nes mes dainuojame Kaune ir Vilniuje. Jai tai buvo staigmena. Esu atsargi su šeimyniniais koncertais. Niekada nieko panašaus nesu dariusi, tačiau aplankė labai didelis noras bendrą pasirodymą su mama surengti būtent dabar. Nežinau, ar kada vėl turėsime tokią puikią progą… Mano įprasti koncertai būna gan griežti: dainavimas, nusilenkimas, dainavimas. Šį kartą labai norisi sukurti visai kitokio tipo programą. Net ne visai koncertą, o tokį išskirtinį šiltą ir jaukų vakarą, kuriame būtų visko: ir dainavimo, ir pokalbių, ir prisiminimų.

– Ką reiškia pavadinimas „Traviatos“?
– Jį sugalvojo mano kolega ir draugas Mykolas Vildžiūnas, kuris kuria ir koncerto vizualizacijas. Tai – ironiškas ir juokingas pavadinimas. Naujametinių koncertų periodas labai šventinis, o tiek aš, tiek mama esame dramatinio repertuaro atlikėjos, todėl tikėtis operečių ir kankanų nereikėtų. Bet mes abi turime dideles istorijas susijusias su “Traviata“. Violeta buvo antras vaidmuo mano karjeroje. Po jo dalyvavau daugelyje „Traviatos“ pastatymų ir prieš aštuonerius metus nusprendžiau, kad palieku šią operą ramybėje, nes man nelabai pasisekė su ja susitvarkyti. Lyg ir jaučiu „Traviatai“ savotišką baimę, bet viduje vis tiek kirba jausmas, kad reikėtų dar kartą pabandyti.

– Jūsų mama jau ankstyvoje jaunystėje buvo itin talentinga ir perspektyvi operos solistė, stažavosi „La Scala“ teatre, turėjo kvietimų dirbti ir toliau mokytis Italijoje iš geriausių meistrų, tačiau laikmečio aplinkybės susiklostė taip, kad jai nebuvo lemta sulaukti pasaulinio pripažinimo. Ar esate kada nors pagalvojusi, kad tarsi karmos principu įgyvendinote tai, ką iš jūsų mamos atėmė sovietų valdžia?
– Karma ar ne, bet nuostabu, kad galiu mamai tai padovanoti. Labai skauda, kad visa tai jos gyvenime buvo. Tėtis dar spėjo įšokti į tą laisvo pasaulio traukinį, o dėl mamos tikrai gaila… Profesionaliai man iki jos – daug šviesmečių. Jeigu mama būtų turėjusi tokias galimybes kaip aš,  jai lygių nebūtų. Ji labai džiaugiasi, kad pasaulis pasikeitęs ir jos vaikai turi galimybes, kokių pati niekada neturėjo.

– Esate ne kartą sakiusi, kad iki šiol klausiate mamos profesionalių patarimų. Teko stebėti, kaip per repeticijas ji be garso dainuoja drauge su jumis…
– Mama gana dažnai atvažiuoja į mano koncertus. Mums įprasta jaudintis vienai už kitą. Pamenu vaikystėje ir aš sėdėdavau bei kvėpuodavau kartu, kai ji dainuodavo. Mama – labai sveikas mano kritikas. Žinoma, ji stengiasi būti tolerantiška ir iš pradžių bando nepasakyti visos teisybės. Bet man pavyksta „išpurtyti“, kaip yra iš tiesų.

– Kaip mama jus auklėjo, kokias vertybes diegė?
– Mama turi didelę širdį ir begalinį dosnumą. Jei reikėtų įvardinti, už ką aš pati sau patinku, tai būtent šitą iš mamos paveldėtą ypatybę pasirinkčiau. Jautrumas kito skausmui – pati gražiausia mano savybė. Ačiū mamai, už ją. Be to, šiandien operos pasaulyje mane vadina stiprios disciplinos dainininke. Už tai irgi turiu dėkoti mamai. Pačiai keista, kad viskas taip išsirutuliojo, nes ilgai priešinausi ir sakiau, kad noriu gyventi laisvą gyvenimą. Bet dabar man pavyksta tą gyvenimą gyventi tik dėl išugdytos didelės disciplinos ir suvokimo, kada galima nuo jos nukrypti, o kada – ne.

– O ką paveldėjote iš tėčio?
– Saulę, gebėjimą džiaugtis. Jis mokėjo vertinti gyvenimą, gyventi pilna koja. Man tai irgi labai svarbu. Aš negalėčiau aukoti šeimos dėl profesijos, lygiai taip pat – profesijos dėl šeimos. Nieko vardan nieko aukoti nenoriu. Man gyvenime reikia visko. Todėl aš plečiu savo galimybes. Nepasotinamas apetitas gyvenimui – savybė gauta iš tėčio. Ir dar ta didelė energija, savęs netausojimas, noras pasiimti viską ir atiduoti viską.

– Kaip prabėgo jūsų karantininiai metai?
– Karantino man beveik nebuvo! Išskyrus tą pirmą bangą, kai buvome pilnai uždaryti tris mėnesius. Tų priverstinių atostogų taip reikėjo! Neseniai atvažiavau į Londoną užbaigti darbo, kuris nutrūko per pirmą karantiną. Vos įėjusi į teatrą supratau, kad jei korona nebūtų pasaulio sustabdžiusi, aš nebūčiau išgyvenusi. Buvau ne tik pervargus, bet ir labai anksti susirgau kovidu. Tuomet, kai dar niekas apie tai normaliai nežinojo, nesuprato simptomatikos. Jaučiausi labai prastai ir nesupratau, kas čia mane užklupo. Tačiau tai, kad susirgau, išgelbėjo mane. Privalėjau sustoti, pasiilsėti. Kai atsigavau, per visą pandemijos laikotarpį dalyvavau septyniuose naujuose pastatymuose ir visi vyko su publika! Aišku buvo ir daug nukritusių darbų, pasikeitusių planų. Dėl to tik džiaugiausi, nes turėjau galimybę pirmą kartą su vaikais mėnesį prabūti Afrikoje. Turėjau savaitę vien tik sau – įlipau į Araratą ir pasitikau savo keturiasdešimtmetį.

– Esate sakiusi, kad nuotolinių spektaklių nevaidinsite, nes norite tiesioginio ryšio su publika. Atrodo, kad stipriai jį jaučiate, gal galite apibrėžti, kokia publika susirenka jūsų paklausyti Lietuvoje?
– Tiesioginės transliacijos per karantiną labai gelbėjo atlikėjus ir žiūrovus, kurie buvo pasiilgę operos. Tačiau tai niekada nebus tas pats, kaip žiūrėti gyvai. Jausmas, kurį stengiamės perduoti publikai, per televizorių tik maža dalimi transliuojasi. Emocijų žaismas reikalauja gyvo kontakto. Kitaip stebuklai nevyksta. Lietuvoje aš turiu savo publiką ir ji ne tik ištikima ir mylinti, bet ir gerai mane pažįsta. Nesitiki dalykų, kurių nedarau. Nuostabiai gera žinoti, kad žmonės Lietuvoje manęs laukia.

– Per Naujuosius metus dainuosite Vilniuje. Žinoma, po koncerto būsite pavargusi, bet gal turite planą, kaip metų pabaigą švęsit?
– Konkretaus plano dar neturiu, žinau tik, kad pirmą metų dieną skrisiu atostogų su dukryte. Ir tai bus atostogos, kai nereikės mokytis vaidmenų. Todėl planuoju nesivežti auklės. Norėčiau pasiimti ir sūnų, bet jam prasidės mokslai, o jis – labai atsakingas. O Naujuosius po koncerto pasitiksiu Vilniuje su vaikais ir draugais. Žinau, kad sutiksiu gerai.