Nuo šių metų spalio 18 d. Kauno „Žalgirio“ arenos restorane „Sala“ veikia Ramintos Ardzevičienės tapybos paroda „7 neuronai“.

Parodoje eksponuojamas Ramintos Ardzevičienės tapybos darbų ciklas „7 neuronai“. Septyniuose paveiksluose, tarsi abstrakčiojo ekspresionizmo meistrų įkvėpta, autorė ekspresyviai išreikia emocinę iškrovą ištaškydama tiesiai ant drobės. Tai tarsi apėmusios asmeninės panikos išliejimas ant drobės suvokus „koks siaubas yra gyvenimo monotonija“. Tai bandymas atrasti rutinos veiksmuose prasmę.

Autorė – diplomuota menininkė, baigusi Vilniaus dailės akademijoje taikomosios grafikos specialybę, parodose dalyvaujanti nuo 2009 m. Tapyba R.Ardzevičienei yra „atsipalaidavimo forma kur gali būti laisvas, nepriklausomas, tikras, su savo nuotaika ir mintimis toks koks esi“. R.Ardzevičienė tapo stengdamasi „išjungti protą ir logiką“. Jos kūriniai – „labiau būsenos nei konkrečios minties fiksacija“.

Ciklą neatsitiktai sudaro septyni darbai. Tai septinių besisukančių dienų pasikartojančių vėl ir vėl, metų metus, kol viskas pasibaigia, iliustracija. Viskas sukasi ratu ir nuolat kartojasi, tačiau kiekviena diena, kaip ir spalva vis kitoje spalvoje suskamba kitaip, taip ir diena gali būti kitokia, nulemta tos dienos aplinkybių ar sutiktų žmonių. Neatsitiktinai pasirinkta ir septynių spalvų seka gimstanti iš baltos spalvos ją išskaidžius per stiklo prizmę, išrikiuojant į spalvų spektrą kaip vaivorykštėje. Rytų filosofijoje vaivorykštės spalvų seka rikiuojamos septynios klasikinės čakros – vietos kuriose kaupiasi energija. Žodis „čakra“ išvertus iš sanskrito kalbos, reiškia „ratą“. Kiekviena čakra turi savo funkciją, ir yra siejama su tam tikra kūno sritimi, su nerviniais rezginiais, liaukomis, charakterio savybėmis, emocijomis. Apvalius kūną ir protą mes plečiame savo sąmonę, čakros greičiau bunda, padeda žmogui atsiskleisti. Kūnas funkcionuoja harmoningai. Žmogus atranda savo pašaukimą ir sėkmingai vykdo jį.

Ramintos Ardzevičienės ciklo „7 neuronai“ paveikslai „lyg ir kažkur matyti“, bet tuo pačiu ir kitoniški, nepalyginami, neturintys abstrakčiojo ekspresionizmo klasikų „nuvarvėjimų“ ir labiau primena parodoje „A Dream I Dreamed“ menininkės Yayoi Kusama sukurtą „Užmiršimo kambarį“ (The obliteration room) nei abstrakčiojo ekspresionizmo tapytojų darbus. Skirtumas tik tas, kad Yayoi Kusama „Užmiršimo kambarį“ „sukūrė“ parodos lankytojai „naikindami“ baltos svetainės interjerą, priklijuodami spalvotus apskritimus ten kur patys norėjo, taip gramzdindami užmarštin menininkės sukurtą baltos svetainės prisiminimą… Tuo tarpu R. Ardževičienė tapydama ant drobės impulsyviai „suklijavo“ spalvotus dažų burbulus – savo neuronus (nervų ląsteles), kad užmiršt ir sunaikint kasdieninės rutinos sukeltą paniką… R. Ardzevičienė pasirinkdama fonui vieną iš septynių vaivorykštės spalvų, ciklo „7 neuronai“ paveikslus tapė tomis pačiomis vaivorykštės spalvomis, kurios kiekviename paveiksle suskambėjo skirtingai. Čia įsijungia ne tik menininkės fantazija, bet ir žiūrovo rega, nes spalva tai regėjimo pojūtis. Neskaidrūs kūnai (paveikslai) įgauna tokią spalvą kokios spalvos spindulius atspindi. Taip menininkė tarsi klausia, kuri spalva tikroji? Ir kokia gyvenimo monotonijos prasmė?… Ir darbais atsako, pirmiausiai sau, jog visa yra susiję, kaip neuronai savo dendritais ir aksonais.

Menotyrininkė Vilma Valiukonienė

Paroda veiks iki lapkričio 18 d.