Retas Lietuvos muzikos scenos dainininkas gali pasigirti 40 metų scenoje patirtimi. Muzikos grandas Ovidijus Vyšniauskas (58) galėtų būti vienas jų, bet jis nesigiria ir nesipuikuoja. Atvirkščiai – jis žemai lenkia galvą prieš savo klausytojus ir jam dangaus duotą galimybę kurti muziką. O kuria jis iki šiol. Pasiklausyti tiek naujų, tiek jau visiems gerai žinomų šlagerių O. Vyšniauskas kviečia savo jubiliejiniuose koncertuose. Kaip sako pats dainininkas, čia skambės geriausi kūriniai su geriausiais muzikantais.

– Sakykite, ar po 40 metų scenoje žengiant prieš publiką dar tvyro tas malonus nerimas, jaudulys viduje?

– Be abejo, jauduliukas yra visada, nesvarbu, ar lipu į sceną kokiame nors gražiame lietuviškame bažnytkaimyje, ar rūmuose. Tik nebeieškau to penkto kampo, jį jau seniai esu atradęs.

– Ar skiriasi publika bažnytkaimyje ir didmiesčiuose?

– Kai yra maža scena, vakaras būna daugiau kamerinis, artimiau bendrauji su publika. Arenose žiūrovai yra toliau nuo tavęs, todėl išvystyti tokį betarpišką kontaktą nėra taip lengva. Bet man asmeniškai nėra skirtumo, kur koncertuoti. Jei žmonės atėjo manęs pasiklausyti, jie man vienodai brangūs.

– Kaip per šitiek metų keitėsi jūsų koncertų publika?

– Kaip jie dainuodavo kartu su manimi prieš 30 metų, taip dainuoja ir dabar. Anksčiau gal tik rinkdavosi daugiau vyresnė publika, dabar ateina ir jaunimas. Publika tapo mišresnė. Malonu, kad ateina ir studentai, ir moksleiviai.

– O kaip pasikeitė jūsų paties požiūris į muziką ir kūrybą?

– Muziką visada vertinau, nes ji yra mano draugas. Pasikeitė ne požiūris, o mano kūryba. Anksčiau gal turėjau daugiau kūrybinio entuziazmo. Dabar yra sudėtingiau, nes daug kas jau yra girdėta, o norisi, kad lentynose nebūtų šiukšlių. Noriu, kad nebūtų nereikalingos muzikos.

– Su amžiumi ir patirtimi reiklumas yra didesnis?

– Taip. Aš iš savęs dabar reikalauju daug daugiau.

– O šiandienėje Lietuvos muzikos padangėje matote daug, kaip jūs sakote, tos „nereikalingos muzikos“?

– O kai jūs įeinate į parduotuvę ar turgų, ar matote daug ten gerų daiktų? Matyt, daugelis daiktų yra tik dėl to, kad užpildytų tuščią erdvę, o tie aukseliai retai kada išlenda. Visur yra „chaltūros“, netikrumo, bet publikos neapgausi. Man atrodo, tos šlapdešrės visi jau atsivalgė, dabar nori servelato, išpjovos. Kiekgi galima dusinti tuo, kas yra sprangu?

– Kaip atskirti tą tikrąją muziką nuo netikros?

– Reikėtų publikos paklausti, kaip jie atskiria. Kai aš pats einu į koncertą, negaliu normaliai klausytis. Aš girdžiu instrumentus, orkestruotę, girdžiu, jei kas nedera, nesu sveikas klausytojas. O publika klauso kitaip. Jiems „falšo“ neprastumsi. Jei skamba „falšas“, gal kaip fonas ir skamba, nelabai kas kreipia dėmesio.

– O jūs savo muzika kokią žinią perduodate klausytojams?

– Aš perduodu tai, ką jaučiu, savo gyvenimą. Gal perduodu tai, kaip norėčiau, kad būtų. Ne viskas taip pasiseka. Dainuoju apie savo svajones, tiesą, nostalgiją.

– Gal galima jūsų dainas įvardyti kaip tam tikrą jūsų dienoraštį?

– Iš dalies taip. Aš įsivaizduoju, apie ką dainuoju, o kaip tai improvizuoja klausytojai – nežinau.

– Ar nebuvo minčių ateityje savo patirtimi ir prisiminimais pasidalyti memuaruose, knygoje?

– Knygos yra labai geras dalykas. Tai vaistas nuo visų ligų. Skaityti dar laiko atrandu, bet rašyti turbūt niekaip nerasčiau. Vis klausiu, gal kas žino, kur kas parduoda laiko, nors ir brangiai. Aš nežinau. Gal jei mano muzikinis intensyvumas sumažės ar visiškai nukris, gal tada. Ką gali žinoti.

– Ką patartumėte jauniesiems muzikantams?

– Patarčiau niekada nenuklysti iš tiesos kelio. Bet patarinėk nepatarinėjęs, jie vis tiek patys rutuliosis, kas išliks, kas pasimirš, kas trumpam sužibės, kas ilgam. Nieko nepadarysi. Toks gyvenimas. Prisimenu, kaip pats pradėjau. Jei jaunimas kreiptų dėmesį į patarimus, matyt, apskritai nieko nesiektų, o tik naudotųsi kažkieno patirtimi.

– Matyt, tos klaidos ir yra svarbiausios gyvenimo pamokos?

– Be abejo, tos klaidos ir yra gyvenimo laiptai.

– O gal pamenate savo didžiausią išmoktą pamoką?

– Dabar yra projektai, kurie jaunus atlikėjus suvysto, nuspalvoja, supakuoja gražiai ir išleidžia su paauksuotais rėmeliais. O man pirmą kartą televizijoje teko visai kitokia patirtis. Atėjau, sako, stok ant tokio kubo ir dirbam, dirbam, judam. Tai buvo mano pradžia. Turėjau kažką daryti. O jie žiūri į mane tokiomis meniškomis akimis ir sako: gal ir bus kažkas iš jo. Manęs niekas nekonsultavo, tiesiog pastatė priešais kamerą ir liepė rodyti, ką moku. Gal tai ir buvo savotiškai naudinga, nes supratau, kas yra kas.

– Ko reikia, kad šitiek metų išliktum scenoje? Juk dabar visi bando įvairiausius būdus – vieni pasitelkia skandalus, kiti – seksualų įvaizdį.

– Tai ne muzikantai, tai tik norintieji jais būti.

– O ko reikia, kad galėtum iškelta galva pasakyti, kad esi muzikantas?

– Man atrodo, iškėlęs tą galvą gali labai juokingai iš šono atrodyti. Klausytojai pasakys, ar tu esi muzikantas, ar ne. Be to, ir pats suprasi, ar tau strigti šitam kely, ar pasirinkti kitą. Visur esame gabūs, reikia tik ranką ištiesti ir pabandyti. Žinau pavyzdžių, kai sako, kad manęs niekas nesupranta, aš įrodysiu. O aš galvoju – o kam įrodinėti, jei ne šitoje ežero pusėje esi? Tau gal duota visai kas kita. Mes gi darome, o Dievulis šypsosi.

– Klausytojas yra didžiausias teisėjas?

– Aš taip manau. Jo neapgausi. Ar tai paprastas žmogelis, ar išprusęs, jis turi širdį, turi jausmus. Jei muzikantas neduos tos tiesos, jei neįtikins publikos – fiasko. Gali ant dangoraižio užsilipęs šaukti, kad esi geriausias, niekas nepadės.

– Yra toks posakis, kad muzika gali išgelbėti pasaulį. Pamąstant apie muzikos misiją, ar tikite tuo, kad ji turi kokių nors galių?

– Jei kas nors dabar sukurtų tokį kūrinį, kurio paklausę žmonės bent vienai dienai nustotų vienas kitam pavydėti, kariauti, bombarduoti, žudyti, tai tas muzikas būtų genijų genijus. Bet vien muzika, pasirodo, negalima gyventi. Norėčiau, kad sustotų žudynės Sirijoje, kad pabėgėliai visi suklustų, kur eina ir dėl ko iš Tėvynės išeina. Man tokie dalykai yra skaudūs. Bet muzika nėra visagalė. Visagalis yra tik Dievas. Kiek jo prašai, tiek ir gauni.

– Kam labiausiai norėtumėte padėkoti už tuos 40 metų scenoje?

– Klausytojams. Jei klausytojas manęs neklausytų, seniai toje scenoje nebūčiau. Be galo jiems esu dėkingas ir laimingas. Aš turiu juos ir tai mano svajonės, mano jūros, pilys, mano milijonai. Esu laimingas, kad galiu dainuoti.

– O šeima?

– Šeima irgi yra mano klausytojai. Kaipgi šeimoje manęs neklausys? Būti taip negali.

– Kuo ypatingi bus jūsų jubiliejiniai koncertai?

– Kūriniai skambės su visu orkestru, su gerais muzikantais, su rinktiniais svečiais. Bus ir naujų, ir senų dainų. Naujos programos nepateiksiu, bet tai bus mano 40 metų gyvenimo geros odos portfelis.

– O šiandien dar prisėdate prie kūrybos?

– Žinoma. Kaip tik turiu visiškai naują dainą, kurią pavadinau „Su gimtadieniu“.

– O ko reikia jums kūrybai?

– Įkvėpimo gaunu tada, kai nekuriu, būnu gamtoje. Muzikos tada nenoriu net girdėti. Po kiek laiko grįžtu, atsisėdu prie klavišinio instrumento arba pasiimu gitarą ir man viskas būna taip gražu, norisi kurti. Aš ne iš tų, kurie persisotina muzika, ir ne iš tų, kurie štampuoja kūrinius. Aš pasisemiu iš gamtos. O tai, kad rašau, esu tik raštininkas. Perrašau tai, ką gaunu iš viršaus, o ką gaunu iš viršaus, tai jau Jie surūšiuoja ir man pateikia.

DOSJĖ Ovidijus Vyšniauskas gimė 1957 m. kovo 19 d. 1994 m. buvo pirmasis Lietuvos atstovas „Eurovizijos“ konkurse. Yra įvairių tarptautinių konkursų dalyvis ir laureatas. Šiemet švenčia 40 metų sukaktį scenoje, ta proga rengia koncertinį turą.

Respublika.lt informacija.