2015 m. rugsėjo 23 d., 19 val. „Žalgirio“ arenoje atidaroma skulptoriaus A.Pukio personalinė paroda. Parodą „Publika ir artefaktai” galima aplankyti nemokamai arenos restorano „14 10“ darbo metu (darbo dienomis 11-17 val.) ir arenoje vykstančių renginių metu (turintiems renginio bilietą). Paroda veiks iki spalio 1 d.

Andrius Pukis, pastaraisiais metais yra labiau žinomas kaip šiuolaikinio meno galerijos „POST“ įkūrėjas ir kuratorius, sukuravęs 15 parodų, dalyvavęs daugiau nei 20 grupinių parodų, surengęs 2 personalines ekspozicijas, apdovanotas Kauno miesto mero padėka ir išrinktas kaip geriausias Vilniaus meno mugės „Vilnius Art’14“ jaunasis menininkas tęsia asmeninės kūrybos kelią. Šių metu rugsėjo 23d. 19 val. Žalgirio arenoje atidaroma personalinė skulptoriaus paroda „Publika ir Artefaktai“. Joje bus eksponuojamas naujausių menininko instaliacijų „Publika“(2014m.) ir „Endless story“(2015m.) junginys. Nuosekli Andriaus Pukio kūrybinė linija leidžia atskiriems kūriniams darniai tarpti šalia vienas kito ar vienas kitame, o pavieniams artefaktams šiame kontekste rasti naujus reikšmių atspalvius.

Menininko kūryboje dominuoja objekto ir instaliacijos menas. Andriaus artefaktuose dažnai interpretuojamos socialinės, politinės ir filosofinės temos. Kūriniuose jos dažnai persipina su pirminėmis objektų reikšmėmis. Pavyzdžiui saugos diržai „Endless strory“ savaime apeliuoja į prevencijos, saugumo temas, tačiau jie yra sukabinti tarsi užuolaida, tokiu būdu saugumas įgauna neigiamą – slaptumo, įslaptinimo momentą. Užuolaida skiria dvi puses, palikdama nežinomybėje vieną pusę kitos atžvilgiu. Viena iš svarbesnių autoriaus kūrybinių strategijų yra konteksualumas. Meno kūrinys, anot Andriaus Pukio, turi megzti dialogą su savo aplinka ir laiku, kitokiu atveju yra prarandamas artefakto aktualumas ir savalaikiškumas. Kartu su kolegomis 2014 m. inicijuotame projekte „The Flag Project“ ši meninė strategija itin aiškiai artikuliuojama. Vėliava susilieja su apleista urbanistine aplinka, papildo ją ir reflektuoja jos padėtį. Konkrečiu atveju keldama pamatinius klausimus apie miesto ir jo kraštovaizdžio bei socialinio ir politinio klimato problemas.

Tais pačiais 2014 m. Andrius Pukis dalyvavo šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius‘14” ir pelnė jaunojo menininko prizą už instaliaciją „Publika“. Pastarosios instaliacijos stiprybė yra aktualus ir šiuolaikiškas turinys bei lakoniški simboliai, perskaitomi kiekvienam žiūrovui. Green screen‘o (green screen‘as (liet. žalias ekranas) naudojamas montuojant video klipus, kaip universalus fonas, kuris montažo metu keičiamas norimais vaizdais) fone eksponuojamos į kekę ant saugos diržų pakabintos, dar sovietmetį menančios aktų salės kėdės, o ant žemės pabirusios didelės, stiklinės piliulės. Šie objektai reiškiasi tiek po vieną, tiek kaip nedaloma visuma. Instaliacija čiuopia nesaugios visuomenės: publikos, kuria manipuliuojama, temą. Publiką kūrinyje simbolizuoja sovietinės kėdės, todėl iš dalies instaliacija reflektuoja šį ideologinį laikotarpį. Kelių metrų aukštyje, ant saugos diržų kabančios kėdės ironiškai konstatuoja propagandos, manipuliacijos, (ne)saugumo mechanizmą egzistavusį sovietmečiu. Tuo tarpu green screen‘o motyvas perkelia mus į šių dienų kontekstą, kuriame itin populiari photoshop‘inė manipuliacija, įgalinanti sukurti pačias įvairiausias vaizdo, o tuo pačiu ir įvaizdžio simuliacijas. Pastarąsias dar sustiprinant pririjus linksminančiųjų piliulių. „Publika“ kalba apie pramogas vartojančią, manipuliuojamą, (ne)saugią, simuliuojamą publiką, kurios likimas šiuo kūriniu nėra sprendžiamas, greičiau reflektuojamas, konstatuojamas, apnuoginamas. Instaliacija atskleidžiamas paradoksas, kuomet stebintysis virsta stebimu ar greičiau yra demaskuojamas kaip toks.

Andrius Pukis – konceptualus menininkas, instaliacijas grindžianti pasakojimu. Tai taip pat užkoduota ir kūrinio „Endless story“ (liet. Begalinė istorija) pavadinime. Begalinė kultūros istorija, begalinė kultūrinių produktų kūrimo ir prevencijos istorija (steigtis ir sauga), begalinė ap(si)saugojimo ir nesaugumo istorija – tai raktai, kuriais autorius siūlo atrakinti kūrinio kodus. Nepaliaujamas ventiliatoriaus sukimasis taip pat yra nuoroda į procesualumą, veiksmą (istoriją) be pabaigos. Instaliacijoje naudojami tokie industrijos ženklai, kaip plienas, ventiliatorius, smala, saugos diržai. Jie pažymi ir reflektuoja šiuolaikinio pasaulio aplinką.

Čia svarbiausia medžiagiškumas ir medžiagų kilmė (smala – naftos produktas, ventiliatorius – industrinis gaminys). Autorius savaip dėliodamas objektus, skatina žiūrovą mąstyti ir ieškoti individualių priėjimų prie meno kūrinio.

Aptartosios instaliacijos parodoje „Publika ir artefaktai“ ieškos naujų sąskambių, o pilkas betoninis konstrukcinis „Žalgirio arenos“ interjeras ir pastato funkciniai kontekstai sujungs erdvę ir objektus dialogui ir refleksijoms.