Per „Žalgirio“ arenos gimtadienį suaukotos lėšos pradžiugino daugiavaikę kauniečių šeimą. Arenos dovana jai padėjo parengti vaikus mokyklai.

Prieš dvi savaites „Žalgirio“ arena šventė dvejų metų gimtadienį. Šventėje buvo kepama rekordinė daugiau kaip 3 m skersmens pica. Gigantišku patiekalu buvo vaišinami gausūs šventės dalyviai. „Per vaišes žmones kvietėme paaukoti po du litus, kurie simbolizavo dvejus veiklos metus, buvo aukojančiųjų ir daugiau“, – pasakojo „Žalgirio“ arenos rinkodaros vadovė Vilija Bulanavičienė.

Tą dieną buvo surinkta 950 litų. „Pasitarėme su Centro seniūnija, kokiai tvarkingai, bet skurdžiai gyvenančiai šeimai šios lėšos būtų labiausiai reikalingos prieš mokslo metus“, – pasakojo V. Bulanavičienė.

Labdarą nuspręsta skirti Mikėnų šeimai. Joje auga penki vaiki – keturi berniukai ir mergaitė. Vyriausiam iš atžalų Deividui – 17 metų, jauniausiam Titui – treji.

Mama Jolanta Mikėnienė sakė esanti labai dėkinga „Žalgirio“ arenos vadovybei už pagalbą jos vaikams. „Tai lyg Dievo siųsta dovana, netikėta ir labai reikalinga. Arenos direktorės pavaduotoja Giedrė Mikaitienė dar atvežė įvairių drabužėlių“, – kalbėjo moteris.

Už gautas lėšas tėvai galėjo nupirkti dažų, teptukų, pieštukų dailės pamokoms, parkerių, sąsiuvinių. „Tiek vaikų paruošti mokslo metams sudėtinga, reikia labai skaičiuoti“, – pasakojo J. Mikėnienė.

Vaikams bene labiausiai reikėjo naujos sportinės aprangos. „Jei ne ši parama, neaišku, ar galėtume nupirkti visiems naujus drabužėlius“, – sakė J. Mikėnienė.

Deividas džiaugėsi galėsiąs mokykloje sportuoti su naujais sportbačiais. „Ankstesni jau buvo nusidėvėję ir prastai sukibdavo su danga, dabar įsigijau patogesnius“, – džiaugėsi vaikinas.

Sudėtingiausia gausiai šeimai išgyventi žiemą. Jie įsikūrę socialiniame savivaldybei priklausančiame trijų kambarių būste, kur šalčiausiais mėnesiais už šildymą tenka skirti iki 700 litų. „Šeimos aplinkybės tokios, kad į kompensaciją galime pretenduoti tik trims mėnesiams, o šildymo sezonas ilgesnis, todėl tenka labai susiveržti diržus“, – kalbėjo moteris. Šiemet ji planuoja ieškoti darbo, nes mažajam sūnui rado vietą vaikų darželyje. Jos vyras dirba statybose, bet uždarbis nėra didelis.

„Yra daug gerų žmonių, kurie padeda, – optimistiškai kalbėjo J. Mikėnienė. – Mes patys irgi nenuleidžiame rankų. Prieš kelerius metus po ilgo laukimo gavę socialinį būstą jį patys suremontavome, nes jo būklė buvo labai bloga. Dabar džiaugiamės, kad turime nuolatinį gyvenamąjį plotą. Gyvenime yra daug šviesių spalvų.“

Saulius Tvirbutas, Kauno diena