Trisdešimt metų scenoje esantis Andrius Mamontovas (45 m.) intensyviai ruošiasi rudenį vyksiantiems jubiliejiniams koncertams. Spalio 12 d. Andriaus Mamontovo koncertas vyks „Žalgirio“ arenoje. Paklaustas apie sėkmės paslaptį, muzikantas tikina: „Nedarau to, kas man nepasisektų“.

– Rudenį Jūsų laukia intensyvus laikotarpis, taip pat neretai išvykstate koncertuoti ar vaidinti į užsienį. Ar toks gyvenimo būdas neatsiliepia svei katai?

– Sveikata nesiskundžiu, sportuoju. Mėgstu važinėti dviračiu: jei tik turiu laiko, numinu po 10 kilometrų per dieną. Prieš spalio mėnesio koncertus, norėčiau įgauti gerą formą, todėl stengiuosi lankytis sporto klube.

Koncertai ar kelionės visų pirma reiškia nereguliarų režimą. Tačiau prie tokio gyvenimo būdo priprantama. Didesnio poveikio sveikatai išvykos neturi, tačiau yra buvę ir blogesnių atvejų. Esu „šiaurietiško kraujo„, mano tėvas kilęs iš Archangelsko, todėl jei oro temperatūra pakyla per 30 laipsnių aukščiau nulio, man būna išties sunku. Vaidindamas Eimanto Nekrošiaus spektaklyje „Hamletas“ Venesueloje turėjau ištverti kelias dienas dar didesniame karštyje. Stovėjau scenoje turėdamas 39-40 laipsnių temperatūros. Teko vartoti vaistų.

Išvykdamas į kelionę visada turiu su savimi vaistų nuo alergijos, temperatūros ir pleistro. Pasirūpinu šia maža vaistinėle, nes nuo to gali priklausyti mano pasirodymo kokybė.

– Trisdešimt metų scenoje – išties daug, tačiau vis dar neprarandate populiarumo, nors pastaraisiais metais dainų tematika pasikeitė – atsirado politinių aspektų.

– Aš tiesiog nesiimu daryti to, kas man nepasisektų, pasikliauju intuicija. Mano draugas ir ilgametis kolega Arnoldas Lukošius kartą man paaiškino, kodėl jaunimas vis dar klauso senų grupės „Fojė“ įrašų – šalyje nėra nė vienos naujos grupės, kuri gimtąją kalba dainuotų apie tai, ką jaučia jaunas žmogus, o mūsų dainose šios tematikos apstu. Be to, mūsų šalyje visi galvoja, kad dainuoti privalu anglų kalba. Man tai panašu į slėpimąsi, kai lietuvių kalba nėra ką pasakyti.

Nesu politinių dainų atlikėjas, tačiau ateina momentas, kai pamatai, kokiame pasaulyje auga tavo vaikai ir išsakai savo nuomonę. Kol neturi šeimos, esi abejingas tave supančiai santvarkai, o susilaukęs vaikų pradedi mąstyti, kokias garantijas jie turės. Mano albumas „Geltona žalia raudona“, ko gero, yra šių susikaupusių pamąstymų išraiška.

– Pastaruoju metu šalies politikai vis dažniau kalba apie savižudybių problemą Lietuvoje. Jūs gi nebe pirmus metus su „Jaunimo linija“ bandote savižudybėms užkirsti kelią.

– Lietuvoje pastebima bloga tendencija – nusižudžius žinomam žmogui, kurį laiką vyksta įvairių lygmenų diskusijos. Deja, kartais jos sugeba labiau pakenkti, nei padėti. Prieš penkerius metus su „Jaunimo linija„ pradėjome šviečiamąją iniciatyvą „Nebijok kalbėti“, skirtą savižudybių prevencijai šalyje. Šios iniciatyvos metu važinėjame po mokyklas ir kalbame savižudybių, patyčių, alkoholizmo klausimais.

Žmonės atsakingi už sveikatos politikos formavimą šalyje turi didesnius įrankius ir galimybes ką nors pakeisti, tačiau nieko nedaro. Psichologinės pagalbos sistema Lietuvoje yra pasenusi. „Jaunimo linija" pati susiranda didelę dalį reikalingų lėšų. Keista, yra skiriami pinigai ligoninių sienoms dažyti, tačiau neduodama nieko tiems, kas padeda emociškai palūžusiesiems.

Mūsų iniciatyva sulaukė didelio dėmesio užsienyje – Danijoje, Vokietijoje. Kopenhagoje buvęs Danijos ministras pirmininkas yra įsteigęs fondą, ieško lėšų panašioms pagalbos linijoms. Deja, jo iniciatyvumas kilo iš skausmingos patirties. Netekęs dukros, kuri nusprendė pasitraukti iš gyvenimo, jis suprato šios problemos rimtumą. Nejau ir Lietuvoje tik įvykus panašiai nelaimei bus imtasi kokių nors veiksmų?

– Lietuvoje vis dar vyrauja nuomonė, jog būti vegetaru – reiškia negauti visų organizmui reikalingų maistinių medžiagų, tačiau nevalgydamas mėsos beveik 20 metų laikotės kitos nuomonės.

– Žmonės sukuria įvairius mitus ir jais tiki, kai kurie mano, jog mėsa suteikia fizinės jėgos, bet juk stipriausi gyvūnai yra žolėdžiai. Maitindamasis vegetariškai aš jaučiuosi puikiai. Kai pasakau, jog nevalgau mėsos, žuvies ir kiaušinių žmonės į mane pasižiūri su užuojauta veide. Iš tikrųjų vegetariško maisto pasirinkimas gausus. Pradėjęs taip maitintis atrandi daug naujų receptų, naujų skonių. Žmogus vienintelis gamtoje gali pasirinkti būti „mėsėdžiu„ ar „žolėdžiu“. Jei asmuo gali nužudyti gyvūną, reiškia gali valgyti mėsą, aš negaliu. Kiti mano šeimos nariai nėra vegetarai, tai jų pasirinkimas, negalima savęs versti daryto tai, ko nenori. Niekada nebruku kitam savo filosofijos, savo pasirinkimą paaiškinu tik paklaustas. Karo ar bado metu galbūt aš irgi tapčiau mėsėdžiu.

– Esate gydytojų sūnus, kuris nusprendė nesekti tėvų pėdomis.

– Labai gerbiu gydytojo profesiją ir nuo pat vaikystės buvau šalia medicinos atstovų. Pamenu, po pamokų eidavau į Užupį, Vilniuje, į Rentgenologijos institutą, kuriame dirbo tėvas. Ten ruošdavau pamokas, o jis tuo metu rodydavo, kaip įjungti rentgeno aparatą, peršviesti ligonį. Mano tėvas labai norėjo, kad tęsčiau jo darbus. Jis buvo gydytojas ir mokslininkas, didžiąją dalį gyvenimo paskyrė vėžio diagnostikai. Tačiau kiekvienas žmogus turi savo pašaukimą ir savo kelią. Man artimesnis menas. Manau, menininkai yra patys laisviausi žmonės pasaulyje. Vieną dieną nusprendžiau daryti tai, ko noriu, ir nuo tos akimirkos aš gyvenu laimingą gyvenimą!

„Kauno diena“ informacija