Artūro Morozovo parodos atidarymo nuotraukų galerija čia.
Paroda „Žalgirio“ arenos Parodų erdvėje veiks iki 2013 m. vasario 17 d.

Kauno „Žalgirio“ arenoje penktadienio vakarą atidaryta garsaus kauniečio menininko Eugenijaus Varkulevičiaus – Varkalio tapybos paroda „Peizažas“.

Šia proga arenos amfiteatre buvo rodomas 2011 metais Enrikos Striogaitės sukurtas dokumentinis filmas apie šį menininką „August Varkalis“.

„Jei kažkada vaikystėje nebūčiau pasukęs į dailę, kitas mano kelias – ornitologija“, – prisipažįsta tapytojas, plati renesansiška asmenybė. Mačiusieji jo unikalius filmus ir girdėjusieji jo muzikavimą, tai tik patvirtins. Jo namuose ir dirbtuvėje karaliauja ne tik teptukai, dažai, fleitos, namų vargonai, saksofonai, gitaros, įvairaus dydžio būgneliai, bet ir kanarėlės bei daugybė balandžių.

Dailininkas ornitologas

Tąkart į dailę jį pastūmėjo mama, pati buvusi subtili grafikė, dėl šeimos, vaikų savo pašaukimą dailei palikusi šešėlyje. Atsidavusi vaikams ji pastebėjo Augučio gabumus ir norą piešti. Nesuklydo. Net ir labai mylintis paukščius E.Varkulevičius būtų… Na, kaip čia pasakius, toks truputį pamišęs ornitologas, kažin ar kiti kolegos jį būtų supratę. O štai dailininkas ornitologas jis tiesiog tobulas.

Kalbamės su E.Varkulevičiumi jo dirbtuvėje, kurią iš lėto ima gaubti žiemos pavakario šešėliai. Augis (taip jį paprastai vadina draugai) pakyla nuo kėdės, pasiima fleitą (jų dirbtuvėje pridėta visur, kad visada būtų po ranka) ir priėjęs prie karvelidės (jos erdvė – tai dalis dirbtuvės) įsiklauso, taikydamas į balandžių burkuojamą taktą užgroja. „Viens, du trys“, – skaičiuoja karvelių ritmingą burkavimą. „Argi ne mocartai!“ – ne klausia, o susižavėjęs patvirtina.

Po kurio laiko balandžių būrelis jau tarsi prašosi pro langą į dailininko dirbtuvę. „Vasarą vienas buvo įsigudrinęs pro paliktą pravirą langą vis į vidų įskristi, – juokiasi dailininkas, – kartą palikau nutapytą darbą ant grindų džiūti ir išėjau, o grįžęs radau visą balandžio išvaikščiotą. Taip ir palikau, jis taip gražiai išvaikščiojo, o dar ir tapiau pakrantę.“

Peizažas kaip drama

„Pažiūrėk, kokia graži žiema, – prie lango sustingsta E.Varkulevičius, – spalvų beveik nėra, praktiškai tik juoda ir balta, na, žinoma, ir atspalviai, bet – subtilūs. Taip ir aš savo darbuose noriu visko, kas nereikalinga, atsisakyti, nebereikia man tų storų, grubių potėpių, tik kažko lengvo, mažai, nedaug – žiūrėk, balta pilkėja į juodą, juoda šviesėja į baltą.“

Naujausieji, šią vasarą nutapyti, E.Varkulevičiaus darbai, kurių parodą „Žalgirio“ arenoje surengė Kauno modernaus meno fondas (vadovas Giedrius Andziukevičius, parodos kuratorė Lolita Vyžintienė) visa tai patvirtina: subtilių tonų tarsi gelmėj virpančios spalvos mainosi su šešėliais, tai grimstančia, tai į paviršių iškylančia ir aštrėjančia abstrakčių kontūrų grafika perduodamos nuojautą, dvelksmą, būseną.

„Tai – peizažai, – stabtelėjęs prie savo paveikslų sako dailininkas. – Žinai, ir jais galima pasakyti tiek pat, kiek drama. Šią vasarą buvau Čepkeliuose, paklausyk, kaip gražiai skamba – Čepkeliai, taip čepk, čiopk, Čepkeliai, Čiopkeliai, – E.Varkulevičius (nebūtų muzikantas) pirmiausia muzikaliai įvertina vietovę. – Ten buvo įspūdinga: irgi jokių ryškių perėjimų, taip viskas susilieja į bendrą kemsyną, kažkokią paslaptį.“

Taip, būtent paslapties, ezoterinių slėpinių sklidini naujausieji E.Varkulevičiaus peizažai, kuriuose jis neišsižada abstrakčios kūrinio ašies. Tačiau tie, kurie regimi tarsi iš tolo (E.Varkulevičiaus peizažus ir galima suskirstyti regimus iš tolo, tolio peizažais, ir regimus iš arti, pastarieji paprastai būna didelio formato, margesni, tarsi regėto peizažo dalis, žiūrima pro dailininko akies mikroskopą, tarsi apčiuopti peizažo branduoliai, kuriame tvinkčioja įvairios gyvybės formos, atveriančios jau naujus peizažus), taigi tie mažesniojo formato, geltonų, gelsvų ir juodų, juosvų tonų – budistiški, alsuoja harmonija, ramybe, susitaikymu, nušvitimu.

Tokius peizažus, atrodo, galima regėti tik anapus arba savos sielos gelmėse. Miško kontūrai ir vanduo, geltona, gelsva ir juoda, juosva – viskas, o atsiskleidžia visata, nes toji sklindanti harmonija ir ramybė turbūt ir yra visata, o gal Dievo išgyvenimas.

Bičiulystė su J.Meku

E.Varkulevičius dešimtmetį praleido Niujorke, bendradarbiavo su Jonu Meku rengiant performansus, grojant, kuriant avangardinius filmus, muziką. Beje, paties dailininko unikalūs filmai „The Cinema Without Camera“ yra sukurti grafiškai išraižant filmo juostą.

„Tai pragariškas darbas, dirbi su didinamuoju stiklu, o dėl kelių sekundžių filmo sugaišti visą dieną, aš vos regėjimo nepraradau su tais filmais“, – prisipažįsta menininkas, didžiumą savo filmų be kameros sukūręs būtent Niujorke, jie dalyvavo ne viename tarptautiniame avangardinio meno festivalyje. Apskritai, E.Varkulevičius turi unikalų avangardinio kino archyvą, jame ir J.Meko filmuoti vaizdai, ir paties dailininko, taip pat jo draugų.

Taip jau išėjo, kad apie patį E.Varkulevičių yra sukurtas filmas, jame tarsi dėliojamame koliaže atsiskleidžia spalvinga menininko asmenybė. Filmas „August Varkalis“ bus parodytas „Žalgirio“ amfiteatre dailininko parodos atidarymo dieną.

Visai neseniai E.Varkulevičius grįžo iš Londono, nes J.Meko buvo pakviestas į jo 90-ies metų jubiliejaus gimtadienio šventę. „Oi, aukščiausio lygio renginys, Jonas gavo puikią galeriją šalia karalienės rūmų, – kupinas geriausių įspūdžių kalbėjo dailininkas. – Mekas – tai šiuolaikinis mūsų Čiurlionis, jis žinomas ir gerbiamas visame pasaulyje, o jis, devyniasdešimtmetis – vis dar tiek pašėlęs!“ Būtų įdomu ir apie tai pakalbėti, įspūdžiais su kitais pasidalyti. „Ateik, ateik kada, – tikrai turiu ką papasakoti, – žada dailininkas, – įspūdžių daug ir gerų, kad tokie geri bus nė pats nesitikėjau.“

Užburianti peizažų ramybė

Dirbtuvėje dar labiau sutemsta, nors iš lauko sklinda žieminė sniego šviesa. Prie lango stiklo tarpusavio santykius aiškinasi balandžiai: stumdosi, burkuoja, šiaušia plunksnas.

„Daug jų išdalijau prieš žiemą, bet va – ne tik patys sugrįžo, bet dar su draugais“, – juokiasi dailininkas. „Tai ką dabar darysi?“ – ne klausia, o širdy turbūt džiaugiasi, net didžiuojasi, nes balandininkui sugrįžęs jo paukštis – didelis džiaugsmas, pasiekimas, kažkoks nenusakomas įvertinimas.

Netikėtai, nes kas minutę dirbtuvėje vis tamsiau, užgieda kanarėlė. „A, Volfas atsibudo“, – pakomentuoja E.Varkulevičius. Ar tai tas, kur buvo namuose? Į dirbtuvę atsinešei, ar ne šalta čia jam? „Nešalta, jis – ne iš Kanarų salų, vietinis, – nuramina dailininkas ir į stiklus įlieja šlakelį vyno. – Ne tas, visos kanarėlės – man Volfai“. Tai yra volfgangai, mocartai. Tobulų melodijų kūrėjai.

E.Varkulevičius įjungia savos konstrukcijos ant stovo pritvirtintą gana didelę lempą, kurią galima reguliuoti, nukreipti į tapomą paveikslą, jei pritrūksta šviesos. Tiesa, pats dailininkas keliasi anksti ir tapo prie natūralaus apšvietimo.

Nukreipta į viršų lempa padalija dirbtuvę į dvi dalis. Ant paveikslų krūvos („Šįmet, kai gavau stipendiją, metai buvo labai produktyvūs, daug pritapiau. Matai, nėra ir kur apsisukti.“) padėtas parodai paruoštas vienas tolio peizažų taip pat šviesos padalijamas: geltonų tonų vanduo įgyja dar daugiau gelmės, gylio ir tarsi gyvas siurbia už horizonto išsiliejusius miško kontūrus – iš peizažo sklinda užburianti ramybė ir tyla, kuri sakytum spengia, bet ji ne spengia, ji liejasi kaip vanduo, nugula kaip miško šešėliai.

Ne taip ryškiai apšviestame plote likęs subtilaus gelsvumo peizažas, kuriame budistinių formų šventykla ima tarsi stieptis į viršų, į šviesą, nors taip ir yra, regis, pačioje viršūnėje. Vėl užgieda kanarėlė, gilyn, į patį peizažą besiskverbiančios mintys staiga nuščiūva, nurimsta, išnyksta – tai todėl tapo taip tylu.

Komentaras

Kristina Budrytė-Genevičė
Menotyrininkė

Visa tapybos ekspozicija – tai Varkalio praėjusių metų (2011–2012) pamatyti vaizdai, kelionės, ne netikėtai atsiradusios mintys ir iš to gimę darbai. Pats darbų autorius juos vadina peizažais, kuriuos norėtų detalizuoti metų mėnesiais arba paminėti kažkokią konkrečią vietą: Čepkelių raistas, Nendrynas, Panemunė, Nemunas ar pan. Menininkas keliauja nuolat, turi nuolatinius takus, einančius panemune arba Nemuno ir Neries santaka, todėl tas tikslumas toks svarbus. Vis dėlto peizažą ar tikrovišką konkretų motyvą vargu ar surasime atidžiai žvalgydamiesi po parodą. Veikiau tai iš kasdienos minčių kuriami nekasdieniai abstraktūs kosmoso fragmentai, imituojantys begalybę ar žmogui nesuvokiamus dydžius.

Įdomiausia, kad tapytojas visa tai įgyvendina vaizduodamas takų paviršių drobėje. Tokiu būdu kolorito ir perspektyvos simbiozė negrįžtamai ir efektingai išmontuojama. Drobės paviršius išsilaisvinęs ir tarsi oras ir vanduo priima viską, ką menininkas sutelkia ties juo: akriliniai dažai srūva ir teka įvairiomis kryptimis, bet ne chaotiškai, o pagal fizikinius dėsnius, kurie gamtoje sukuria neapsakomą grožį. Stengiamasi, kad liejamos dėmės nesusilietų, o jungtųsi specialia gija, autoriaus ranka vedžiojama linija. Tekančios, vinguriuojančios, niekada nekampuotos linijos pereina į plačius išsiliejimus ir vėl sugrįžta į panašų būvį.

Anot dailininko, tokiomis amorfinėmis, keistomis formomis galima išreikšti viską, ką įmanoma pastebėti aplinkui, ir figūra čia nebūtina… Erdviniai santykiai taip pat sunkiai įsivaizduojami šiose plokštumose ir „nėra nei viršaus, nei apačios, jokių horizontų“. Autorius kartais specialiai pasirašo dviejose paveikslo pusėse, ne tam, kad sumaišytų žiūrėjimo kryptis ar rakursus, bet tam, kad išlaisvintų žiūrėjimą, suteiktų galimybę daugybei matymo ir pamatymo būdų.

Stebint šiuos visus kūrinius, galima sakyti, kad reprezentuoti ilgą realybės tarpsnį autorius ėmėsi tarsi spręsdamas vizualinį galvosūkį. Įtrauktam šio galvosūkio žiūrovui belieka išlaikyti budrų žvilgsnį ir pasinerti į šios kūrybos viliones.

Enrika Striogaitė, Kauno diena