Legendinis žalgirietis Modestas Paulauskas jau šio trečiadienio, kovo 25-osios, vakarą galės stebėti į „Žalgirio“ arenos palubes kylančius jo marškinėlius. Per Kauno „Žalgirio“ ir Barselonos „FC Barcelona“ rungtynių didžiąją pertrauką 5-uoju numeriu pažymėti marškinėliai iškils šalia geriausio Lietuvos krepšininko Arvydo Sabonio marškinėlių. 70-metis komandos simboliu tapęs krepšininkas džiaugiasi jam suteikta garbe: „Tai didelis ir malonus pagerbimas. Toks mano marškinėlių pakėlimas reiškia didelį mano indėlio į „Žalgirį “ įvertinimą. Tai turbūt pats didžiausias įvertinimas žaidėjui.“ Tačiau M.Paulauskas kadaise buvo ne tik „Žalgirio“ etalonas – puolėjas sėkmingai atstovavo Sovietų Sąjungos rinktinei, vėliau savo patirtimi dalinosi su vėlesnių kartų krepšininkais. Naujos pažintys, nuotykiai ir kapitono munduras M.Paulauskas pirmąkart į SSRS vyrų rinktinės stovyklą pateko būdamas vos 19-os ir jam sunkiai sekėsi priprasti prie naujų sąlygų bei įvairiatautės komandos sudėties. „Vasario mėnesį buvau pakviestas į pirmąją stovyklą Giustrove (miestas Šiaurės Vokietijoje, org. Güstrow – aut .past.), Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Ten, be abejo, buvo sunku – pradėjau žaisti su tokiais nusipelniusiais krepšininkais kaip Krūminšas (latvis, org. Janis Krūminš, – aut. past.) ar Alachachianas (armėnas, org. Armenak Alachachian, – aut. past.), kurie buvo dešimčia metų už mane vyresni. Mano braižas, žinoma, skyrėsi, todėl pirmosiose treniruotėse gavau tokių gražių patarimų, pastabų ir iš trenerių, ir iš žaidėjų. Tačiau vėliau susidraugavau, labai greitai suradau bendrą kalbą ir ėjau į priekį“, – pasakoja žalgirietis. 1969-aisiais metais jis tapo SSRS rinktinės kapitonu, tačiau pats krepšininkas šio įvykio labai nesureikšmina ir teigia, jog treneriui Aleksandrui Gomelskiui pranešus šią žinią labiau sunerimo nei apsidžiaugė. „Treneriui sakiau, jog komandoje yra tokių vyresnių žaidėjų, kaip Volnovas (org. Gennadi Volnov, – aut. past.), kurie galbūt labiau tiktų šioms pareigoms. Su visais žaidėjais tuo metu gerai sutariau, todėl baiminausi, kad galbūt jie ant manęs supyks, keršys… Tačiau Gomelskis mane padrąsino, sakė, kad viskas bus gerai, taip ir tapau kapitonu“, – prisimena lietuvis. Tiesa, kapitono pareigų labai ypatingomis Modestas nelaikė: „Galima filosofuoti, kad turi būti komandos lyderis, vesti ją į priekį, tačiau man atrodo, jog savaime stengiesi kiekvieną kartą žaisti maksimaliai gerai.“ Vis dėlto „Žalgirio“ Garbės Klubo prezidentas pripažįsta, jog kapitonas gaudavo daugiau dėmesio iš žiniasklaidos ir kartais jam netgi tekdavo kartu su treneriu priimti tam tikrus sprendimus: „Atsimenu treneris pasikviesdavo mane ir klausdavo mano nuomonės, kurį žaidėją reikėtų vežtis į rungtynes. Tai būdavo truputį nemalonu, kadangi turėdavau pasisakyti kažkurio vieno ar kito naudai, tačiau buvo malonu, jog turėjau kažkokį balsą komandoje.“ Paprašius prisiminti kokį nors linksmesnį įvykį iš ekipos gyvenimo, Modestas minutėlę pamąsto ir sugrįžta į XX amžiaus Tbilisį: „Beveik visuomet prieš Kalėdas vykdavo turai Tbilisyje, tuomet orai būdavo labai pavojingi. Atsimenu sykį turėjome skristi į Maskvą, tačiau lėktuvas negalėjo pakilti ir buvome priversti laukti. Baigėsi pinigai, nebemielas buvo nei šašlykas, nei sausas vynas… Po keturių parų turėjo pakilti lėktuvas į Rygą, tačiau į jį mes bilietų negavome, kadangi juos visus išpirko turtingi gruzinai, kurie sumokėję dvigubą ar trigubą kainą gaudavo vietas be eilės. Mums pasisekė, kad viena aerodromo darbuotoja paprašė mūsų sukrauti lėktuvo bagažą ir už tai pažadėjo mus įleisti skristi kartu. Taip sukrovę visų keleivių daiktus parvykome į Latviją, o iš jos nuvažiavome į Maskvą.“
Neįkainojama rinktinės patirtis Gerai sutardamas su komandos draugais ir sparčiai tobulėdamas atletas greitai tapo vienu iš lyderių SSRS rinktinėje ir per dešimtmetį trukusią nacionalinės ekipos karjerą iškovojo net 10 medalių, iš kurių – net 7 aukso. Tačiau M.Paulauskas nė vieno iš šių apdovanojimų neišskiria, sakydamas, jog nenorėtų sumenkinti nė vienos pergalės ar titulo, jog net ir kovos Europos čempionatuose ar mūšiai dėl bronzos niekuo nenusileido iškovotiems auksiniams olimpinių žaidynių ar pasaulio čempionato titulams. Krepšininkui įsiminė senojo žemyno čempionatų finalai, kuriose beveik visada kaudavosi amžini socializmo varžovai: „Europoje krepšinį itin aukštu lygiu žaidė tik dvi šalys – SSRS ir Jugoslavija. Beveik visada susitikdavome finale ir po sunkios kovos išsiaiškindavome, kurie tais metais yra stipresni.“ „Tuo metu amerikiečių krepšinis buvo žymiai aukštesnio lygio, buvo net nepatogu kai matydavai tai, kaip jie žaidžia. 1972-ųjų metų olimpiadoje įveikėme JAV rinktinę, tačiau jiems rinktinė tebuvo tramplinas į NBA…“ Dabar buvęs krepšininkas teigia, jog visi prisiminimai susiję su rinktine – tik geri: „Turėti galimybę bendrauti su įvairių tautybių žmonėmis, pajusti jų charakterius, bruožus, lankyti jų miestuose Latvijoje, Gruzijoje ar Ukrainoje… (susimąstęs sekundei nutyla Modestas, – aut. past.) Tai buvo milžiniška patirtis. Susirinkus į vieną kumštį mums reikėdavo priversti save mokytis vieni iš kitų ir surasti bendrą kalbą, bendrą braižą. Manau, jog visa tai buvo geras kūrybinis darbas.“ Talentas kosmose „Be darbo nepadės ir talentas“, – įsitikinęs M.Paulauskas. – Jei užsimiegosi ir pagalvosi, koks tu esi geras, tai jau rytoj būsi niekam tikęs.“ Kalbėdamas apie savo stiprybes, jis pabrėžia, jog nors pagal poziciją ir buvo puolėjas, tačiau niekada nevengė dirbti gynyboje. „Gynyba yra toks nedėkingas darbas – baigiasi rungtynės, visi bėga žiūrėti, kiek kas įmetė taškų, kiek atkovojo kamuolių, o apie gynybą visai pamirštama, nors kartais žaidėjas, uždengęs varžovų lyderį, padaro net didesnį darbą už tą, kuris įmetė 20 ar 30 taškų“, – savo požiūrį dėsto M.Paulauskas. Sportininkas užsimena, jog rungtynėse jis būdavo tarsi kosmose: „Kai žaisdavau aikštelėje, aš negirdėdavau nieko. Išmetus pirmąjį ginčo kamuolį įsijungdavau, pradėdavau dirbti savo darbą, nesvarbu publika ošia ar tyli, ir tarsi kosmose atsiribodavau nuo visų aplinkinių trukdžių.“ Nėra abejonės, jog geras krepšininkas turi mokėti atsiriboti nuo aplinkos ir nekreipti dėmesio į sirgalius, jų skanduotes ar provokacijas. Tokios pačios nuomonės laikosi ir „Žalgirio“ legenda. „Atsimenu buvo toks atvejis, kad Tbilisyje sirgaliaus suerzintas gruzinas iš aikštės per žmones šoko į penktą eilę ir puolė žiūrovą už gerklės – mano nuomone, toks elgesys neduoda garbės nei tam sirgaliui, nei tuo labiau žaidėjui“, – pasakoja Modestas. Tačiau jo nuomone, krepšininkas neturėtų būti kurčias kritikai: „Sveika ir teisinga kritika yra būtina. Žaidėjas turi žinoti savo silpnąsias vietas ir jas kuo greičiau taisyti, stengtis tobulėti. To bagažo, kurį turi šiandieną, rytoj jau nebeužtenka, reikia niekada nesustoti ir eiti į priekį.“ Apie sirgalius, techniką ir legionierius Krepšinis šiais laikais neatsiejamas nuo sirgalių, tačiau skirtingai nei praeityje, krepšinio gerbėjai šiandien savo emocijas vis dažniau išreiškia ne vien teigiamais būdais. Savo nuomonę šiuo klausimu išreiškė ir vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų: „Manau, kad šiandieną tiesiog pritrūkstame kultūros. Kai rungtynėse tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ arenose skamba negražūs žodžiai, darosi tikrai nemalonu. Manyčiau, jog tikrai reikėtų imtis priemonių ir bausti už tokį elgesį. Juk viešoje vietoje visa tai girdi ir vaikai… Gražu, kad jie serga už savo komandas, tačiau tam tikros ribos turi būti“, – įsitikinęs žalgirietis. Tačiau šiais laikais pasikeitė ne vien sirgaliai – pasikeitė ir pats krepšinis. Anot specialistų, žaidėjų technika vis dažniau nustumiama į antrą planą, o didesnė svarba atitenka atletikai ir fizinei jėgai. „Mano laikų „Žalgiryje“ buvo vienas ar du dvimetriniai žaidėjai, o dabar komandoje būna kokie septyni krepšininkai kurių ūgis virš dviejų metrų – fizinės žaidėjų savybės tikrai labai pasikeitė. Pasitaiko itin aukšto lygio technika pasižyminčių asmenybių, tačiau taip būna vis rečiau“, – teigia Modestas. Neįmanoma nepastebėti ir to, kaip sparčiai Europoje daugėja svečių šalių krepšininkų, kurie neretai užgožia vietinį jaunimą, Ką apie šią tendenciją mano „Žalgirio“ legenda? „Vienas kitas legionierius nėra blogai, jie įneša tam tikros įvairovės, tačiau kai ekipoje žaidžia 3-4 užsieniečiai, tai jau veda ne į gerą. Jie užima vietinių talentų vietas, „užgesina“ galimas mūsų žvaigždes, o po metų palieka šalį ir važiuoja rungtyniauti kitur“, – sako ilgametis žalgirietis. – Amerikoje, o pastaruoju metu net ir Afrikoje, auga vis daugiau krepšininkų, kurie už mažesnę kainą sutinka atvykti žaisti į Europą ir būtent kaina lemia jų patrauklumą šių dienų rinkoje.“ O ar Lietuva šiuo metu turi talentų, ar ateityje už Atlanto galėsime matyti rungtyniaujančius ne vien Joną Valančiūną ir Donatą Motiejūną? Kauno miestui didžiai nusipelnęs krepšininkas tuo neabejoja: „Neminėsiu pavardėmis, nes nenoriu nieko įžeisti, tačiau galiu pasakyti, jog Lietuvoje tikrai yra perspektyvių jaunų žaidėjų, kuriais yra domimasi net Europoje. Lietuvių kaina šiais laikais yra tikrai didelė. Pagal dabartines tendencijas labai realu, jog už kelerių metų daugiau lietuvių žais ir NBA lygoje.“

Kauno.diena.lt informacija.