Kartu su kiekvienu pavasariu Kauną užplūsta spalvingi džiazo muzikos sąskambiai. Žymus kolektyvai iš viso pasaulio ir Lietuvos atvyksta čia dalintis savo muzikiniais pasažais, įspūdžiais bei kūrybine patirtimi. Nedaug džiazo atlikėjų gali pasigirti dėmesiu, prilygstančiu tam, kurio sulaukia popmuzikos žvaigždės. Bet 58-erių amerikietė Cassandra Wilson – būtent tokia. Jos koncertas balandžio 27 d., sekmadienį, įvyks „Žalgirio“ arenoje. „Grammy“ statulėlių laimėtoja savo repertuare derina džiazą, bliuzą, kantri ir tai daro su tokia aistra, kad jos koncertuose apsilankę žiūrovai išeina lyg užhipnotizuoti. C. Wilson bus viena pagrindinių 2014-ųjų Kauno Jazz žvaigždžių. Nors Kauno Jazz festivalis beveik toks pat jaunas, kaip ir mūsų nepriklausoma valstybė, tačiau atgarsių susilaukia ne tik kontinentinėje Europoje, bet ir už Atlanto ribų. Idėjinis šio renginio autorius bei organizatorius Jonas Jučas teigia, jog Kauno Jazz vardas šiandien yra gerai žinomas net ir tokiame kultūros „katile“ kaip Niujorkas. Džiaugtis ir didžiuotis šiandien turime kuo, nors kelias, kurį teko nužengti, buvo sudėtingas. Apie pačią festivalio idėją, pirmuosius patirtus iššūkius ir komiškas bei savaip ironiškas situacijas dalijasi maestro J. Jučas. – 1991 m. – pirmieji nepriklausomybės deguonies gūsiai. Sudėtinga politinė ir ekonominė padėtis. Kaip iš viso kilo idėja surengti džiazo (ne bliuzo, roko ar kito muzikinio stiliaus) festivalį Kaune? – Prieš nepriklausomybės atkūrimą mano paties gyvenime taip susiklostė, jog teko nemenkai susipažinti su džiazu ir džiazo krypties muzika (big beat, jazz rock). Apskritai, su muzika reikalų turėjau visą gyvenimą. Dirbau įkuriant Valstybinį simfoninį orkestrą, vėliau Kauno filharmonijoje ėjau direktoriaus pavaduotojo pareigas, buvau atsakingas už koncertinę veiklą. Tiesa, tik pradėjus dirbti Kauno filharmonijoje, gavau pačią pirmąją užduotį – atvežti tarptautinę džiazo komandą su Petru Vyšniausku priešakyje. Reikėjo suorganizuoti koncertinį turą Lietuvoje ir, svarbiausia, – nenueiti į nuostolį! O laikai prieš pat nepriklausomybės atgavimą buvo gana sudėtingi… Bet mums pavyko. Tai paskatino judėti toliau. Kitąmet bendradarbiauti teko su Birštono džiazo festivaliu. Surinkę geriausius dalyvius suorganizavome koncertą Kauno filharmonijoje. Pavyko neblogai. Tada ir kilo mintis čia, Kaune, pradėti kažką savo. Žinoma, iš pradžių visi tik juokėsi. Kaune tuo metu egzistavo dvi stiprios populiarios muzikos agentūros, kurios vykdė festivalius, humoristinio pobūdžio renginius. Simfoninė muzika ir džiazas, tuo tarpu, turėjo nulinę auditoriją. Tai buvo didelė „duobė“. Bet mes nenusileidome, suorganizavome pirmąjį Kaunas Jazz festivalį, ir tada „besijuokiančių“ buvo mažiau. – Lėšas pritraukti tokiai idėjai, veikiausi, nebuvo lengva užduotis. Kaip iš viso pavyko suorganizuoti džiazo festivalį Kaune, jeigu, kaip minėjote, čia nebuvo džiazo auditorijos? – Taip. Su pinigais buvo riesta. Didele dalimi viskas pavyko gerų ir išmintingų žmonių dėka. Vytauto Didžiojo universiteto vadovybė (tuo metu dirbo Liucija Baškauskaitė, Algirdas Antanas Avižienis) mums nemokamai užleido savo salę. O ta salė – tai buvę politinio švietimo namai. Juokavome, kad su džiazu padėjome išpustyti iš jos tą visą sovietinį tvaiką… Be to, paramos sulaukėme ir iš pačios miesto savivaldybės. Taip pat turėjome susirinkę ir šiek tiek remėjų. Aišku, to meto išlaidos buvo ženkliai mažesnės, nei kad, tarkime, šiandien, ir sukomės, kaip galėjome. – Pirmasis Kaunas Jazz penkmetis: kaip to meto pasaulinio lygio atlikėjai iš Vakarų žvelgė į pokomunistinių šalių bloką? Ar sudėtinga buvo prikalbinti juos atvykti pas mus koncertuoti? Su kokiais iššūkiais teko susidurti? – Sakyčiau, kad jiems buvome įdomūs. Tačiau, aišku, iš pradžių turėjome daug problemų… Viešbučiai mūsų tikrai tuo metu neatitiko bent jau „pusėtinų“ sąlygų. Maistas buvo gal ir neblogas, bet gurmaniškų patiekalų pasiūlos neturėjome. Apie transportą nėra net ką kalbėti. Nuolat gesdavo tos „latvijos“… Ypatingai buvo sunku antraisiais ir trečiaisiais metais. Antrojo festivalio metu nebuvo benzino… Benziną pirkau dar prieš festivalį iš vietinių „rankų“, nes degalinėje tuo metu nebuvo galimybės nusipirkti. Pylėm į bačkas, iš bačkų į kanistrus, iš kanistrų į bakus… Nebuvo kur tų bačkų dėti, tai statėm pas mano tetą, pas bendradarbę prie namų. Kaip ten niekas nesudegė… Apie priešgaisrinius dalykus net nebuvo ką kalbėti. Jeigu prie namo medinio stovi 4 bačkos 93 benzino… Na bet tai ką, toks buvo laikmetis. Visokių dalykų buvo, bet tą viską praėjome po truputį, kaip ir mūsų valstybė. Juk ne iš karto gyvenom šitaip, kaip dabar gyvenam. – Kalbėdami apie dabartį, pastarųjų metų Kaunas Jazz festivalius, smalsu pasiklausti, pagal kokius kriterijus ir kokiu būdu Jūs šiandien atsirenkate, kokius atlikėjus kviesti į renginį? – Klausimas labai sunkus. Iš pat pradžių aš turėjau viziją Kauną susieti su jazz rock muzika. Tuo laikmečiu Vilniaus Jazz festivalis buvo įgavęs free jazz, eksperimentinės muzikos kryptį, Birštonas turėjo daugiau tradicinio džiazo atspalvį, o Kaune norėjosi kažko kito. Bet tokios galimybės tuo metu neturėjome, nes ta muzika, palyginus, brangiai kainavo. Praėjo šiek tiek laiko, festivalis sustiprėjo, atsirado kompanijų, kurios norėtų savo vardą susieti su festivaliu, taigi, atsirado ir didesni finansiniai pajėgumai, tačiau jau nebebuvo noro sietis su jazz rock stiliumi. Pamanėme, būtų per daug monotoniška muzikiniu požiūriu. Tad priėjom prie dabartinės programos sudarymo politikos: kviečiame į festivalį geriausius projektus, kuriuos šiandien regime, girdime pasaulyje, taip pat ir iš Lietuvos bei aplinkinių šalių (Lenkijos, Latvijos) tai, kas įdomiausia ir mūsų manymu geriausia. Bet yra labai daug visokių "bet", į kuriuos privalome atsižvelgti. Pirma – reikia labai gerai suplanuoti biudžetą. Biudžetas apribotas, tad turi gerai žinoti, kiek gali išleisti honorarams, kiek lėktuvams. Toliau, vėl gi, negali sudaryti programos taip, kad visi muzikantai būtų dainininkai arba vien tik saksofonistai. Turi būti įvairovė. Taip pat negali sudėti programos taip, kad visi grotų panašiam stiliuje. Dar vienas svarbus momentas: prisikviesti atlikėjus specialiai į tavo renginį yra labai brangu, todėl reikia tartis ne dėl vieno pasirodymo, bet dėl 3 – 4 koncertų… Turint omenyje, kad būtina prisitaikyti ir prie pačių muzikantų gastrolių, pasiruošimo ir derybų darbai neišvengiamai vyksta visus metus. Galų gale, kalbant apie gerus atlikėjus, galiu pasakyti tiek, kad kiekvieno žmogaus supratimas yra labai individualus. Mes negalime pasakyti, koks menininkas yra geriausias. Nėra kaip pamatuoti. Nėra finišo. Tad pagrindinis mūsų, kaip organizatorių, tikslas, kad žmogus, atėjęs į festivalį, nors ir nemėgdamas šio stiliaus muzikos, išgirstų artimos sau muzikos gyvos (šiek tiek bliuzo, keletą populiaresnių melodijų…), stabtelėtų bent kelioms akimirkoms, pasiklausytų. Vieną kartą jis gal tik trumpam stabtelės, kitą kartą jis, galbūt, išklausys ir ilgiau: išstovės 10 minučių, o gal ir visą valandą. Ir gal eis „gilyn“ – ateis paklausyti menininkų, kurie jau šnekasi labai subtiliai, ir tokia muzikine kalba, kurios žmogus, neturėdamas tam tikros patirties, negalėtų išgirsti, pajausti, suprasti. – O gal pageidavimų išsako ir pati publika? Nuolatiniai Kaunas Jazz klausytojai? – Taip, žinoma. Stengiamės, jeigu ne kiekvieną festivalį, tai bent jau kas antrą atlikti sociologines apklausas. Šįmet mums talkins Kauno technologijų kolegija: studentai pagal sudarytą klausimyną apklaus lankytojus, ar patiko koncertai, ką norėtų išgirsti ir pan. Susidarysime bendrą vaizdą. Tiesa, turiu prisipažinti, jog šias apklausas vykdome ne vien dėl to, kad norime atliepti publikos norus. Manome, kad mūsų misija didesnė. Festivalis nebūtinai turi būti visuomenės atspindys, o veikiau muzikinį skonį formuojantis, muzikinę kultūrą ugdantis reiškinys. To ir siekiame. 15min.lt informacija Daugiau informacijos apie Cassandra Wilson koncertą čia.