Andriaus Aleksandravičiaus renginio fotoalbumas.

Žvarbų šeštadienio vakarą „Žalgirio“ arenoje lankytojus stebino rečiausi taikomojo meno šedevrai iš Rytų.

Persiškas kilimas – daugiau nei buities rakandas. Jo istorija siekia tolimus amžius dar prieš mūsų erą, o raštuose atsispindi senosios persų imperijos istorija, papročiai. Manoma, kad šios šalies kilimai – geriausi pasaulyje dėl tūkstantmečiais jų rišėjų puoselėtų tradicijų.

Paroda „Antikvariniai persiški kilimai ir tekstilė privačiose Europos kolekcijose“ „Žalgirio“ arenoje vyksta tik šiandien, o jos planuojama trukmė – tik keturios valandos.Į ją galėjo patekti tik iš anksto užsiregistravę asmenys.

Lankytojus arenos ekspozicinėje erdvėje pasitiko daugiau nei 60 antikvarinių persiškų kilimų ir tekstilės gaminių iš Lietuvos, Italijos, Graikijos, Vokietijos, Prancūzijos kolekcijų.XIX a.pradžios – XX a. vidurio persiški rankų darbo kilimai ir tekstilė į parodą surinkti ne iš muziejų, tačiau atkeliavo iš privačių kolekcijų.

Parodos organizatorė, knygos „Persiški kilimai – istorija ir tradicijos“ autorė Laura Bohne įsipareigojo išsaugoti konfidencialią informaciją apie jų savininkus.

Būtent dėl išskirtinumo tokios parodos ilgiau kaip vieną dieną nevyksta. Po trumpo įžanginio dokumentinio filmo apie kilimus specialiai paruoštame arenos amfiteatre, paroda buvo atidaryta. Lankytojai galėjo apžiūrėti tautines juostas, audinius, druskos maišus, atramines pagalves, krepšius.

„Į Lietuvą atsivežėme parodyti audinius, kurių seniausias – 1820 metų. Jie yra iš karalių rūmų, tačiau po Iraną supurčiusios revoliucijos atsidūrė Europoje. Visi eksponatai unikalūs, tad negalima išskirti nei vieno. Jie atspindi skirtingus laikotarpius bei skirtingas tradicijas. Šių kilimų savininkų negalima pavadinti kolekcininkais – tai žmonės, kurie šiuos kilimus tiesiog turi. Tai daugiausiai aristokratai, menininkai arba akademikai, kolekcionuojantys skirtingų šalių vertybes“, – sakė parodos organizatorė L.Bohne.

Jos teigimu, norint suorganizuoti šią parodą, teko plušėti net dvejus metus – ne visi kilimų savininkai iš karto sutiko paskolinti savo turtą.

„Arenos aplinka – šalta ir minimalistinė, tačiau būtent tai ir buvo pagrindinė sąlyga atsiskleisti kilimų grožiui. Šiuo atveju – tai kilimai. Jais žavisi visa žmonija, nes tai jos paveldas. Ne veltui 2010 metais UNESCO įtraukė persiškus kilimus į pasaulio kultūros paveldą“, – apie preciziškus rankų darbo kūrinius pasakojo organizatorė.

Persai pirmieji pradėjo rišti kilimus ir per daugelį kūrybingo ir išradingo darbo šimtmečių, pasinaudodami praeities kartų patirtimi, įgijo unikalių gabumų šioje srityje.

Kilimas yra subtiliausia ir rafinuočiausia išraiškos forma Irane, anksčiau besivadinusiu Persija, o geriausi šiandien esantys pavyzdžiai laikomi aukščiausio lygio meno kūriniais. Net ir šiandien, kai Irane greitai plėtojasi industrinė, urbanistinė visuomenė, tautos santykis su persiškais kilimais yra toks pat stiprus, kaip ir anksčiau.

Prabangos elementas, kokiu šiandien tapo persiškas kilimas, yra tikras kontrastas jo istorijos kukliai pradžiai nomadų laikais, kai gentys klajodavo po Persiją ieškodamos pragyvenimo šaltinio. Tais laikais kilimas buvo būtinas buities rakandas, apsaugantis nuo šalčio žiemos metu. Tuomet kilimai dažniausiai būdavo maži, o jų dydis priklausė nuo palapinės, kurioje gyveno žmonės.

Kilimas buvo ne tik baldas, bet ir neraštingų gentainių rašto forma, kurioje jie išreikšdavo savo sėkmes ir nesėkmes, siekius ir džiaugsmus. Taip žmonės pradėjo perduoti savo įgūdžius vaikams, kurie tuos įgūdžius tobulino ir, savo ruožtu, kaip šeimos paslaptį perduodavo savo atžaloms.

Seniausias žinomas persiškas kilimas buvo atrastas 1949 metais, atliekant kasinėjimus Sibiro Altajaus kalnų kapavietėje. Šis kilimas vadinamas Pazyryk kilimėliu, jis pagamintas penktame amžiuje prieš mūsų erą ir dabar saugomas St. Peterburgo Ermitažo muziejuje.

Mantas Lapinskas, Kauno diena