E. Miliūnas: „Žalgirio“ arena, manau, yra vyras

„Sako, kad esu filosofuojantis architektas, bet neturiu filosofo išsilavinimo, todėl bijau būti diletantas“, – sako „Žalgirio“ arenos autorius Eugenijus Miliūnas. Tačiau jo mintys apie architektūrą – jau filosofija.

Prieigos: daugiau estetinių detalių autoriai skyrė arenos aplinkai nei jos vidui, o siekiant sušiltinti dizainą, įdėta daug rankų darbo.


„Nenorėjome ledkalnio“, – sako Nemuno saloje areną suprojektavęs architektas E. Miliūnas.

Apibrėžti grožį vis sunkiau

„Architektas – ne tik emocionalus, bet ir racionalus žmogus. Bėgant laikui mano vaizduotėje atsiranda daugiau racionalumo. Racionalumas irgi sukelia emocijas. Mums tai patinka, nes emocija parodo, kad kūrinys veikia žmogų.

Emocijos nebūtinai turi būti teigiamos, nors daugelis mano, kad ji turi būti tik tokia. Dažniausiai teigiamą emociją žmonėms suteikia tik jiems suprantama estetine kalba išreikštas kūrinys, tada jiems gražu. Tačiau už žodžio „gražu" yra labai didelė erdvė.

Vadovaujantis nusistovėjusia klasikine samprata, proporcijomis ir kompozicija galima pasiekti objektyvų grožį. Architektūroje tai yra proporcija tarp funkcijos, proporcijos ir formos. Tačiau dabartiniame greitai besikeičiančiame pasaulyje įsigali naujos, daug sudėtingesnės taisyklės. Todėl apibrėžti grožio sampratą vis sunkiau. Architektūroje taip pat.

Net mes, architektai, tarpusavyje nesutariame, kas yra gražu."


Procesas: tokiose detalėse autoriai regi pastato senėjimo grožį.

Statinys – kaip moteris

„Jei moteris negraži, ji bando pagražinti save įvairiomis priemonėmis, bet niekas negali pakeisti moters iš esmės – nuoga ji tokia, kokia yra. Tačiau pagal tai, kaip moteris puošiasi, galima nusakyti visuomenės ir tos moters kultūrą. Jei ji tai daro nesaikingai, sakome, kad ji neturi skonio. Moters puošimesi matome jos vidinį pasaulį.

Architektas norėtų sukurti išankstinį grožį, nes kuria nuo pradžių, o moteris jau gimusi, ji negali savęs pakeisti. Jeigu jau Dievas kartais estetiniu požiūriu sukuria netobulas moteris, tai ir architektas gali dažnai nepasiekti harmonijos. Ne tik dėl to, kad jam trūksta talento, o todėl, kad kūryba betarpiškai susieta su aplinka ir sociumu, kurie iš esmės neleidžia jam elgtis laisvai.

Todėl architektas ieško kitų būdų, kaip išreikšti emociją. Kaip ir ta moteris, kuri nėra graži išoriškai. Tačiau ji gali būti nuostabi, tobulindama savo dvasinį pasaulį. Taip ir architektas siekia atskleisti vidinę statinių prigimtį, o ne tik vizualinę ir estetinę."


Akys: po ketaus pakylomis, žyminčiomis automobilių stovėjimo vietas, sumontuotos lempos – skulptoriaus Alfonso vauros projektas.

Atvira estetika gali įkyrėti

„Žmonės galbūt norėtų, kad gimtų tobulai gražūs statiniai, tačiau aš, ir ne tik aš, kažin ar pajėgtume padaryti tokį pastatą sudėję visas savo jėgas, intelektą. Todėl ieškome būdų įdvasinti kūrinį ir naudoti priemones, kurios padarytų pastatą neplokščią, daugiasluoksnį ir paslaptingą, veikiantį žmonių sąmonę ir pasąmonę pozityviai, nuteikiantį geroms emocijoms.

Manau, kad dabartinė architektūra ir kitos meno rūšys pasaulyje siekia ne atviros išorinės estetikos. Antai drabužių mados. Atvira erotika dažnai yra pridengiama. Lygiai taip pat ir architektūroje paslaptis statiniams padeda išlikti ilgaamžiams, kelti emocijas. Paslaptis padeda žiūrovui tapti kūrybos dalyviu.

Statinys, kaip ir moteris, turi turėti savo akimirkas, kai jis atsiskleidžia. Jei jis demonstruos savo atvirą estetiką, greitai pasidarys įkyrus. Netgi pavykusi puiki estetika po kurio laiko žmones gali atstumti. Reikia būti nepaprastai tobulu architektu, kad toks pastatas nenusibostų, išlaikytų gyvybingumą.

Todėl daug menininkų, taip pat ir aš, suprantame, kad atviro grožio siekimas yra labai rizikingas. Kartu išlieka klausimas: kas iš tikrųjų yra gražu? Visi suprantame, kad jauna mergina yra graži. O sena moteris?"

Architekto paletė ribota

„Tapytojas turi spalvų paletę, architektas taip pat turi paletę, iš kurios kuria statinį. Bet architekto paletė yra labiau ribota aplinkos ir labai sunkiai valdoma. Ją veikia aplinka: fonas (miestas), žmonės (užsakovai), socialinė kultūra (kauniečiai).

Šeimininkė, gamindama patiekalą, stengiasi padaryti, kad būtų skanu, bet kartu, nors ir nukenčia skonis, verda, gamina jį sveikesnį. Tokiu atveju ji truputį rizikuoja, nes padaro ne taip skaniai, bet sveikiau. Tokioje situacijoje buvome ir mes, projektuodami „Žalgirio" areną ir patiekdami kauniečiams tokį patiekalą. Kad statinys įsilietų į kontekstą, reikia būti labai artimam su jį supančia aplinka. Jeigu pagaminsi nepaprastai rafinuotą patiekalą, gali būti, kad žmonės jo nevalgys, sakys: „Neskanu."

Labiausiai bijojau ne to, kad arenos pastatas bus nevykęs, bet to, kad jis išsišoks ir tai darys neskoningai, po kurio laiko kels blogas emocijas, bus arogantiškas. Kitaip tariant, per daug teigiantis išoriškai ir mažai duodantis, su vidine tuštuma. Galvojau, kaip padaryti, kad statinys būtų gana kuklus. Bet jis jau vien savo tūriu ne kuklus, nes yra milžiniškas.

Todėl buvo svarbu, kad pastatas įsilietų į aplinką. Daug žmonių norėjo, kad jis būtų lyg didelė vėliava. Vien tai, kad arena stovi miesto viduryje, ji jau yra vėliava. Nereikia iš vėliavos daryti dar didesnę vėliavą. Reikia, kad ta vėliava būtų ne tik graži, bet ir dvasinga, kad mes ja patikėtume."


Sujungia: tarp restorano ir meno erdvių – amfitetras.

„Respublikos" viešbučio pamoka

„Galėtume sakyti, kad ir „Respublikos" viešbutis yra vėliava. Jau tada, kai buvo statomas, jis buvo agresyvus. Nesvarbu, ką su juo darysime, greitai jo agresyvumo nepanaikinsime. Jis paskatino būti gerokai atsargesnius, kad su milžinišku arenos tūriu netaptume agresyvūs ir pompastiški. Todėl sąmoningai pasirinktas pastatas su kukliomis išorinėmis pretenzijomis. Kad neatrodytų tobulas ir neprieinamas.

Juk ir tobulai graži moteris kartais tarsi šaltis atstumia vyrus. Vis lyginu pastatus su moterimis ne todėl, kad būčiau baisus erotomanas, bet todėl, kad esu vyras. Kalbant apie vyro ir moters santykius lengviau paaiškinti meninio kūrinio įtaigą."

Sugrojome kaip lietuviai

„Kauno architektūra, mano požiūriu, yra vyriška. „Žalgirio" arena yra vyras. Šis vyras nelinkęs demonstruoti savo privalumų atvirai ir neturi kompleksų, verčiančių įrodinėti, kad jis yra svarbus.

Vien atsirasti Nemuno saloje buvo didelė garbė. Daug žmonių prieštaravo, nes jiems per brangi ši žalia vieta, ji buvo sakralizuota. Ir architektai nenorėjo ką nors įleisti į salą. Aš pats buvau labai atsargus. Galbūt todėl, kad mumyse dar likę pagoniškų jausmų?

Krepšinis, „Žalgiris" yra tam tikra prasme įdvasinti. Matau, kad žmonėms tai yra viltis, jog mes galime kažką daugiau. Ypač jaunimui, kuris dar neturi patirties ir abejoja savimi, labai reikia patikėti, kad yra drėbtas iš gero molio. Ir mums buvo labai svarbu patikėti, kad galime pastatyti areną. Mes, o ne italai ar prancūzai.

Rinkomės sudėtingą estetinį kelią, kurį nėra taip lengva paaiškinti. Nesistengėme pažodžiui kopijuoti, ką daro kiti, o kūrėme taip, kaip mes darome čia, Lietuvoje, ir kaip aš suprantu galįs padaryti kartu su mūsų žmonėmis, su mūsų medžiagomis ir su mūsų statybos tradicija. Manau, kažkokia dalimi mes tą padarėme.

Pasiekti estetikos, kokią pasiekia italai, mes negalime. Italai, turintys mažiausiai 4 tūkst. metų istoriją, estetiką jaučia beveik tobulai. Objektyviai mes esame gerokai jaunesni. Ir todėl sugrojome ne kaip italai, o kaip lietuviai. Mūsų muzika ne tokia tobula ir elegantiška, bet tikimės, kad ji taip pat įdomi.

Kad žengtum į priekį, turi atlikti vieną kitą pozityvų judesį. Man atrodo, kad vieną tokių judesių mes atlikome. Įkomponavome areną mieste, ir, atrodo, ji nėra agresyvi. Nenorėjome būti „ledkalniu".


Natūrali: arenos autoriams pati mieliausia ta statinio pusė, kurioje vyrauja rūdijančio metalo apdaila.

Žmogus, daręs įtaką

„Pagal mano mąstymą, architektas lyg susiurbia visą aplinką, perdirba ir palieka rezultatą. Būtent aplinka užduoda išeities duomenis, ne mano asmeninis pasaulis tai lemia. Aš esu tas, kuris sujungia išbarstytą informaciją.

Jei paklaustų, ar yra daugiau mano mąstymo, ar aplinkos, be abejonių, išorinės aplinkos – urbanistinės, gamtinės, socialinės, ekonominės – akivaizdžiai yra daugiau. Tikras mano vidus – tai nusižeminimas ir pasidavimas tam viskam, bandymas harmoningai visa sudėti.

Ir nors pagrindines žinias gavau iš mūsų kolegos Amerikos lietuvio Algimanto Bublio, projektuojant betarpiškai daugiausiai įtakos man padarė jis (rodo į jauną architektą Aurimą Ramanauską – red. past.). Jis daug santūresnis už mane, mokantis emocijas laikyti savyje. Jis reikalingas tarsi kamertonas, kad nenuklysčiau, nes ne visada tai, ką sakau, sugebu padaryti. Tam reikia kontrolės, juo pasitikiu. Niekad neplanavome, kas ką darys, darbas kartu ėjosi spontaniškai. Iš išorės daugiau niekas manęs beveik neveikė."


Bendraautorius: jauną architektą A. Ramanauską E. Miliūnas pavadino kamertonu, kuris neleido nuklysti nuo pagrindinių idėjų.

Vereta Rupeikaitė
„Kauno dienos“ žurnalistė
Andriaus Aleksandravičiaus nuotraukos

Kitos naujienos

Prasideda Nemuno saloje duris atversiančio vandens sporto centro darbuotojų paieška

Prasideda Nemuno saloje duris atversiančio vandens sporto centro darbuotojų paieška

Nemuno saloje veiklą pradėsiantis daugiafunkcis vandens sporto centras intensyvina darbuotojų... Plačiau »

Vasarą krepšinio mėgėjai vėl galės žaisti „Žalgirio“ arenos didžiojoje aikštėje

Vasarą krepšinio mėgėjai vėl galės žaisti „Žalgirio“ arenos didžiojoje aikštėje

Nuo liepos 1 d. „Žalgirio“ arena vėl atsiveria visiems krepšinio... Plačiau »

Arenos partneriai

Privatumo politika
Kandidatų privatumo politika
Daugiau informacijos apie asmens duomenų tvarkymą pateikiama susisiekiant el. paštu: privatumas@zalgirioarena.lt
Slapukų politika
© „Žalgirio“ arena, 2011-2022. Visos teisės saugomos